Apie svarbesnį vaidmenį pasvajojantis R.Jokubaitis: pinigai mano amžiuje dar nėra svarbūs

2020 metų pradžia Rokui Jokubaičiui buvo daug žadanti: debiutas Lietuvos rinktinėje, solidus žaidimas Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe–LKL“) pirmenybėse, atsirandantys šansai Eurolygoje ir svarbiausia už nugaros buvo likusios traumos, kurios apkartino sezono startą.

Prieš pat pokalbį su šiuo krepšininku paaiškėjo, kad koronaviruso pandemija iš krepšinio kalendoriaus išbraukė dar vieną lauktą renginį – Europos dvidešimtmečių čempionatą Klaipėdoje.

„Nuojauta, kad čempionatas bus atšauktas, buvo ir anksčiau, tad labai didelės staigmenos nėra. Apmaudu, kad viskas taip susiklostė. Tai buvo paskutinysis čempionatas mano kartai ir jis dar turėjo vykti Lietuvoje, tad tikrai labai norėjosi, kuo geriau pasirodyti“, – nusivylimo neslėpė krepšininkas.

– Kaip leidžiate laiką, kai LKL čempionatas nutrauktas, o Eurolygos kovos sustabdytos?

– Šiuo metu esu grįžęs namo į Klaipėdą. Labai keistas laikotarpis, atrodytų dar buvo likę trys mėnesiai, o reikia būti namuose su šeima. Tik sustabdžius čempionatus, dar pabuvau Kaune, kol nebuvo aišku, kaip viskas pakryps, bet gana greitai grįžau namo.

– Ar sportuojate individualiai? Galbūt treneriai parengė specialias programas?

– Situacija tokia, kad visos sporto salės yra uždarytos, tad tenka sportuoti namų sąlygomis. Esu tokioje komandoje, kuri deda maksimalias pastangas, kad padėtų ir rūpinasi, jog neprarasčiau formos. Aišku, intensyvumas yra visai kitas nei sezono metu ir jeigu reiktų greitai grįžti rungtyniauti – būtų labai sudėtinga. Sunku net įsivaizduoti, kaip po tokios pertraukos atrodytų vaizdas aikštelėje.

– Kaip manote, kiek laiko reikėtų pasiruošimui, jeigu Eurolyga būtų pratęsta?

– Mūsų komandai būtų galbūt sudėtingiau. Nesame tikrai pati jauniausia ekipa. Galbūt man, Lukošiūnui, Venskui būtų paprasčiau, bet vyresniems žaidėjams tai būtų tikrai sunku. Komandinis žaidimas taip pat būtų išsiderinęs. Kalbama, kad būtų skirtos dvi savaitės pasirengimui, tačiau aš tikrai nemanau, kad toks laiko tarpas pakankamas sugrįžti į formą.

Jokubaitis

– Ar pats dar tikite, kad Eurolygos sezonas gali būti pratęstas?

– Nesinori, kad čempionatas būtų tiesiog nutrauktas, bet optimizmo daug nėra. Visi laukiame atsakymų, tačiau labai sunku įsivaizduoti, kad situacija tiek pagerėtų, kad galėtumėme žaisti bent tuos trijuose miestuose, kaip yra kalbama. Aišku, kai įdėta tiek daug darbo – labai norisi užbaigti sezoną aikštėje.

– Iškovotas LKL čempionų titulas per daug turbūt nepradžiugino?

– Kiekvienais metais LKL sezonas baigiasi birželį, o dabar čempionais tapome kovą. Nemanau, kad tai kažkam gali teikti didelį džiaugsmą. Tai tebuvo daugiau formalumas.

– Prieš pat sezono nutraukimą sužaidėte kelias itin sėkmingas rungtynes. Ar galima teigti, jog tik tuo metu buvote pilnai atsigavęs po traumų ir įgavęs optimalią sportinę formą?

– Būtent taip ir buvo. Sezono pradžioje turėjau tas dvi traumas – išsinarinau nykštį ir patempiau čiurnos raiščius. Šios dvi traumos mane du mėnesius paliko be krepšinio, o po jų dar reikėjo įgauti formą. Sakyčiau, kad ne tik aš tuo metu jau buvau įsivažiavęs, bet ir visa komanda rodė kur kas geresnį žaidimą nei sezono pradžioje.

– Ar bent kažkiek domėjotės apie finansinius kontrakto aspektus šioje situacijoje?

– Man tai šiuo metu nėra labai svarbu. Daugiau tiesiog stebiu situaciją, skaitau, ką kalba Eurolygos žaidėjų asociacija, bet pats tikrai stengiuosi niekur nesikišti, o pinigai dabartiniu mano karjeros momentu tikrai nėra svarbiausi.

Jokubaitis

– Šie metai jums ypatingi buvo dar ir debiutu rinktinėje. Kokie prisiminimai iš šios patirties?

– Tai turbūt įsimintiniausias šio sezono įvykis. Smagu buvo vien pamatyti savo pavardę kandidatų sąraše. Patekimas į komandą jau buvo išvis „kosmosas“, o pergalė ir tai, kad gavau nemažai minučių, per kurias, manau, pavyko visai neblogai įsilieti į komandą, buvo labai smagu.

– Ar tai, kad rinktinei vadovavo jau pažįstamas treneris, palengvino tą įsiliejimą?

– Nebuvo taip, kad žaidimas būtų labai jau panašus. Per tas kelias treniruotes naujai surinktų žaidėjų taip greitai žaisti tuo modeliu, ką žaidžiame „Žalgiryje“, neišmokysi. Kažkiek panašumų buvo ir galbūt tai šiek tiek ir palengvino įsiliejimą.

– Šį sezoną pirmą kartą paraleliai jau nežaidėte dublerių komandoje. Ar žaidybinio laiko, kurį gaudavote pagrindinėje komandoje, pakako?

– Prieš sezoną dar nežinojau, kas laukia. Kalbėjau ir su agentu, ir su „Žalgirio“ atstovais, kurie sakė, kad LKL minučių gausiu. To laiko tikrai gavau gana nemažai, o Eurolygoje jau viskas priklausydavo nuo situacijos. Galimybių pasireikšti tikrai gaunu, o kaip jas išnaudoju – jau priklauso tiktai nuo manęs.

– Ar jau yra kažkokių minčių dėl kito sezono?

– Kontraktą turiu dar ir kitiems metams. Tobuliausia būtų įsitvirtinti pagrindinėje komandoje ir turėti dar svarbesnį vaidmenį joje. Su agentu šiuo klausimu dar nekalbėjau, tačiau galbūt būtų įdomu save pabandyti ir ekipoje, kurioje ant savo pečių turėčiau daugiau atsakomybės.

– Kiek jūsų tobulėjimui svarbu tai, kad komandą treniruoja tokia asmenybė kaip Šarūnas Jasikevičius?

– Visi matome, kad Jasikevičiaus faktorius yra didelis ir „Žalgiriui“, ir Kaunui. Jis per tuos kelis metus sugebėjo pakelti komandą į Europos elitą. Pradžioje treniruotėse galbūt būdavo netgi šiek tiek baisu suklysti, bet dabar jau treti metai esu komandoje, tai prie visko pripratau. Pagrindinis privalumas, kad jis niekada neleidžia atsipalaiduoti ir visuomet skatina tobulėti.

Jokubaitis

– Šį sezoną žaidėte ir nemažai Eurolygos rungtynių. Galbūt įsiminė akistata su kažkuriuo iš varžovų?

– Teko šiek tiek susidurti su Nicku Calathesu, tad turbūt jis ir paliko didžiausią įspūdį. Atrodo, kad kelias dienos prieš rungtynes kalbame, ką jis darys, kaip jis žais ir viską žinome, tačiau ateina mačas ir jis vis tiek sugeba susitikimą baigti su dvigubu dubliu.

– Į Kauną atvažiavote būdamas šešiolikos metų. Nebuvo sudėtingas tas persikėlimas iš mažesnio miesto?

– Didelio šoko nebuvo. Jau buvau žaidęs jaunimo Eurolygos turnyre ir šiek tiek tada teko pagyventi Kaune, tad pažinojau trenerius bei žinojau, ko tikėtis. Galbūt sunkiausi buvo pirmi pora mėnesių, kai reikėjo pažinti miestą, bet gerai, kad žinojau komandos draugus, tai tikrai palengvino situaciją.

– Kiek svarbus buvo tėtis, kuris taip pat žaidė krepšinį, jūsų karjeros pradžioje ir ar vis dar sulaukiate patarimų iš jo?

– Jis atvedė mane į krepšinį ir pirma pažintis su šiuo sportu buvo per jį. Vasaromis dirbdavome iš pradžių su juo, vėliau jau tik prasidėjo rinktinės stovyklos ir darbas jose. Dabar daugiau tiesiog pasiskambiname, pakalbame, padiskutuojame.

– Krepšinio aikštelėje santykius „vienas prieš vieną“ jau išsiaiškinote?

– Po to, kai paskutinį kartą apžaidžiau, daugiau varžytis aikštėje nebenori.