Trijų Lietuvos klubų pasirodymai tarptautiniame fronte: geresniems rezultatams pasiekti reikia ne tik didesnio biudžeto

Trečiadienį tarptautinis sezonas baigiasi trečiajam iš keturių Lietuvos klubų – vienintelis Kauno „Žalgiris“ liko varžytis Europoje, bet jeigu neįvyks stebuklas, jų kelias pasibaigs jau po trijų savaičių – balandžio 4-ąją.

„Žalgirio“ pasirodymą būtinai aptarsime pasibaigus Eurolygos reguliariajam sezonui, o dabar skirkime dėmesio Klaipėdos „Neptūnui“, Vilniaus „Rytui“ ir Panevėžio „Lietkabeliui“.

„Lietkabelis“ pirmajame etape žaidė C grupėje, kur pasiekė 5 pergales, patyrė 9 nesėkmes ir užėmė penktąją vietą bei į kitą FIBA Čempionų lygos etapą neiškopė. Visą sezoną girdėjome, kad panevėžiečių grupė yra labai stipri ir dabar tai įrodo rezultatai – visos keturios į aštuntfinalį patekusios komandos iškopė ir į ketvirtfinalį, įskaitant Antverpeno „Telenet Giants“ ekipą, kurią galima apskritai vadinti „tamsiuoju arkliuku“ šiame turnyre.

Ar galėjo panevėžiečiai pasirodyti geriau? Turbūt, kad nelabai. Pirmiausia dėl varžovų kalibro, antra – labai daug permainų buvo ekipoje. „Lietkabelis“ galėjo žaisti „paguodos turnyre“ – FIBA Europos taurėje, tačiau nusprendė nešvaistyti lėšų, kadangi dalyvavimas to turnyro atkrintamosiose kainuotų nemažai pinigų, o ir didelio tikslo ten varžytis tikrai nėra.

Galima drąsiai sakyti, kad antrajai Lietuvos komandai FIBA Čempionų lygoje yra pernelyg sunku patekti į kitą etapą. Pirmajame turnyro sezone Utenos „Juventus“ grupėje pasiekė 8 pergales ir pateko į kitą etapą, kur nusileido Atėnų AEK. Tuomet Antano Sireikos auklėtiniai grupėje sau už nugaros paliko Ostendės „Telenet“, Zagrebo „Cibona“, Belgrado „Mega Leka“ ir Baro „Mornar“ ekipas.

2017–2018 m. sezone dalyvių skaičius buvo sumažintas nuo 40-ies iki 32-ejų ir savo grupėje uteniškiai jau laimėjo tik 4 susitikimus ir grupėje liko šešti.

Tendencijos FIBA Čempionų lygoje tokios, kad turnyras tik stiprėja. Tai leidžia padaryti uždara tampanti Eurolyga, ties 24 dalyviais apsiribojusi Europos taurė ir pati gerėjanti Čempionų lygos organizacinė pusė.

Kitame sezone turėsime labai panašų, o galbūt net blogesnį vaizdą, kadangi antra Lietuvos komanda vėl gaus vietą paskutiniajame atrankos etape, kurį įveikti gali būti sudėtinga. Šiame sezone „Lietkabeliui“ pasisekė, kai bankrutavo Turkijos klubas ir panevėžiečiai iš karto žengė į grupės etapą. Jeigu kitame sezone antra Lietuvos komanda Čempionų lygoje sugebės iškopti į kitą etapą, tai jau bus geras pasiekimas.

„Neptūnas“ pirmajame etape varžėsi lengvesnėje grupėje – iš jos tik Bolonijos „Virtus“ sugebėjo perkopti aštuntfinalio barjerą. Nepaisant to, Kazio Maksvyčio kariauna per plauką pateko į atkrintamąsias, kai laimėjo paskutinius keturis mačus ir sulaukė Strasbūro SIG pergalės po pratęsimo, nors ši jau buvo praktiškai pralaimėjusi savo rungtynėse Ostendėje.

„Neptūnas“ vietiniame fronte šiuo metu yra antra komanda, bet FIBA Čempionų lygoje vos iškopė į kitą etapą. Aštuntfinalyje klaipėdiečiams teko pats blogiausias iš visų įmanomų varžovų – Jeruzalės „Hapoel“, prieš kurį šansų jie neturėjo ir pralaimėjo bendru 32 taškų skirtumu – didžiausiu tarp visų aštuntfinalio porų. Tokio oponento galima buvo tikrai išvengti, bet pernelyg daug išbarstyta taškų, kuriuos reikėjo susirinkti ir jie neleido pakilti grupėje aukščiau trečios pozicijos.

Klaipėdiečiai yra reguliarūs atkrintamųjų dalyviai, bet jiems niekaip nepavyksta peržengti to aštuntfinalio barjero. Debiutiniame sezone bendru 6 taškų deficitu buvo nusileista „MHP Riesen“ iš Vokietijos, o praėjusiame sezone – tik 5 taškais į ketvirtfinalį prasmuko SIG. Beje, tuomet „Neptūnas“ turėjo pranašumą savo kišenėje lemiamose rungtynėse Prancūzijoje, bet viską išbarstė per paskutines 6 mačo minutes.

„Neptūnas“ dukart buvo arti ketvirtfinalio ir tik šiame sezone didelių iliuzijų ten patekti nebuvo. Čia susiduriame su skaudžia realybe, kad nuolat stipriausių LKL trejetuke esanti ekipa niekaip nepasiekia ketvirtfinalio, tačiau vienas iš didžiausių faktorių yra biudžetų skirtumai. „Neptūnas“ tikrai galėtų žaisti ketvirtfinalyje, bet tam reikėtų ir šiek tiek sėkmės, ir daug pinigų, už kuriuos galima būtų įsigyti aukštesnio lygio legionierius ar prisivilioti kažkiek pajėgesnių lietuvių.

Toliausiai šiame sezone tarptautiniame fronte nužygiavo Vilniaus „Rytas“. Apie Dainiaus Adomaičio auklėtinių pasirodymą jau rašėme atskirame tekste, todėl kartotis jau neverta. Galima tik pažymėti, kad „Ryto“ atveju viršyti lūkesčiai, kadangi aštuonetas antrajame pagal pajėgumą turnyre – tikrai puikus rezultatas. „Ryto“ siekiamybė galėtų kiekvieną sezoną būti iškopti į ketvirtfinalį ir ten jau kovoti dėl vietos Eurolygoje. Vis dėlto tai padaryti kur kas sunkiau nei pasakyti ir dėl stipraus turnyro, ir dėl pačių vilniečių problemų komplektuojant sudėtį. Toliau nužygiuoti „Rytas“ šiame sezone galimybių neturėjo, o kitą sezoną pakartoti kažką panašaus bus itin sudėtinga.

Pabaigai galima mesti akmenuką į kai kurių Lietuvos klubų daržą, kadangi dar dažnai renkantis žaidėjus yra žiūrima į jų pasą, o ne sugebėjimus aikštelėje. Dažnai bijoma rizikuoti ties alkanais ir jaunais žaidėjais, o perkami veteranai, kurie neturi ko įrodinėti ir neturi didelės motyvacijos, o tik saugo sveikatą ir bando užsidirbti pinigus karjerai artėjant į pabaigą. „Žalgiris“ tai suprato prieš kelis metus. Reikia palinkėti, kad ir kitos LKL ekipos imtų šį gerą pavyzdį.